Šitą žemę man likimas dovanojo,
Pilką dangų, sniego sodus ir pilis.
Ji klevais raudonais rudenį liepsnoja,
Ji atvėrus kiekvienam plačiai duris.
Man jos grožio kiek yra, tiek ir pakanka,
Jos kalba mane užbūrė amžinai
Ir tegu ją visos negandos aplenkia.
Mano žemė man – vieninteli namai.
Gytis Paškevičius












